Fizinio pasirengimo nustatymas

Fizinės sveikatos vertinimo sistema, sukurta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Kineziologijos ir sporto medicinos katedros mokslininkų, sveiko žmogaus fizinės sveikatos komponentų - fizinio aktyvumo, fizinės būklės ir fizinio pajėgumo kompleksiniam įvertinimui.

Tai puikus įrankis fizinio aktyvumo srityje dirbantiems specialistams kaupti tyrimų duomenis, juos saugoti, analizuoti bei formuoti fizinio aktyvumo rekomendacijas tirtiems asmenims.

Fizinės sveikatos vertinimo sistema sudaryta iš moksliniais tyrimais pagrįstų vertinimo metodų: matavimų, atlikties testų bei klausimynų. Tyrimų rezulatai gali būti analizuojami dviem būdais – populiaciniu lygiu, kuomet pateikiama pasirinktos imties aprašomoji statistika bei individualiu lygiu – kuomet pateikiami kiekvieno asmens tyrimų rezultatai bei kompleksiniai įverčiais procentine išraiska. Tai reiškia jog visų tirtų fizinės sveikatos komponentų duomenys apibendrinami ir tiriamajam pateikiami procentine išraiška.

Fizinė būklė vertinama fizinio išsivystymo rodikliais (ūgis, kūno svoris, forsuota gyvybinė plaučių talpa (FVC), plaštakos suspaudimo jėga) ir širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais ramybės metu (pulsas ir sistolinis arterinis kraujo spaudimas) ir po fizinio krūvio (pulso atsistatymo greitis po 20 pritūpimo). Tai daugeliui prieinami, paprasti ir integruoti tyrimo metodai, nereikalaujantys specialaus pasiruošimo ir sudėtingų matavimo priemonių panaudojimo.

Fizinis pajėgumas vertinamas testų rinkiniu EUROFIT. Jo paskirtis – išmatuoti su sveikata susijusį fizinį pajėgumą, matuojant ir įvertinant žmonių fizinio pajėgumo požymius, susijusius su sveikata, stiprinti žmonių sveikatą, funkcinį pajėgumą ir didinti gyvenimą gerovę. Fizinis pajėgumas vertinimas matuojant fizines ypatybes: ištvermę, jėgą, lankstumą, pusiausvyrą, koordinaciją, viskrumą bei greitumą. Fizinės ypatybės vertinamos specialiais atlikties testais. Fizinio pajėgumo vertinimo testai Eurofit yra informatyvūs, praktiški, paprasti ir juos galima atlikti įprastinėmis sąlygomis. Tam nereikia erdvių patalpų ar sudėtingos laboratorinės įrangos. Naudojant nedidelį kiekį matavimo prietaisų ir instrumentų jie gali būti atlikti paprastoje sporto salėje. Testuoti gali specialiai parengti asmenys, turintys testavimo įgūdžių, suprantantys kiekvieno testo logiką ir interpretaciją, pripažįstantys tikslų testavimo procedūros ir sąlygų standartizavimą. Eurofito testų rezultatai vertinami lyginant juos su ankstesnių tyrimų pagrindu sudarytomis referencinėmis skalėmis.

Kūno kompozicijos vertinimas pagal išmatuotas riebalines odos raukšles (ROR) ir atliktus skaičiavimus gana tiksliai leidžia nustatyti tiriamojo santykinę riebalų masę, kūno riebalų kiekį kilogramais ir aktyvią kūno masę. Tiriamiesiems riebalinės odos raukšlės (ROR) matuojamos trijose kūno vietose: trigalvio žasto raumens, antdyglinė ir šlaunies merginoms, bei krūtinės, pilvo ir šlaunies vaikinams. Pagal šiuos matavimus yra apskaičiuojama santykinė kūno riebalų masė ir įvertinama pagal literatūroje pateiktas normas.

2 km. ėjimo testas naudojamas norint nustatyti tiriamojo širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų funkcinę būklę apskaičiuojant fizinio pajėgumo indeksą. Tiriamasis sparčiu žingsniu turi nueiti 2 km atstumą. Fiksuojamas 2 km įveikimo laikas ir skaičiuojamas pulsas iš karto po finišo. Pagal specialias formules apskaičiuojamas fizinio pajėgumo indeksas bei VO₂max.

Juosmens / dubens santykis apskaičiuojamas norint įvertinti tiriamojo kūno riebalų pasiskirstymą organizme. Šis rodiklis skaičiuojamas liemens apimtį (cm) dalinant iš dubens apimties (cm). Liemens apimtį rekomenduojama matuoti siauriausioje liemens vietoje, dubens – plačiausioje jo vietoje. Pagal juosmens / dubens santykį nustatomas lėtinių neinfekcinių ligų, susijusių su viršsvoriu rizikos laipsnis.

Liemens raumenų jėgos ištvermės testu nustatoma pilvo ir nugaros srities raumenų jėgos ištvermė bei šių raumenų santykis. Šis testas nurodo liemens raumenų funkcinę būklę, o santykiu įvertinamas liemens raumenų disbalansas. Kuo didesnis disbalansas tarp šių raumenų grupių – tuo žmogus turi didesnę riziką patirti nugaros skausmus bei vystytis stuburo ligoms. Liemens raumenų jėgos ištvermė vertinamas atlikties testais.

Baecke kasdieninio fizinio aktyvumo klausimynu nustatomas tiriamojo bendras fizinio aktyvumo lygis bei įvertinamas fizinis aktyvumas darbe, sportinėje veikloje bei laisvalaikiu. Klausimyną sudaro 16 klausimų.

Tarptautinis fizinio aktyvumo klausimynas naudojamas norint nustatyti tiriamojo 7 pastarųjų dienų fizinio aktyvumo lygį. Klausmyne pateikiami 7 klausimai, kuriuose prašoma respondento nurodyti kiek dienų, kiek valandų ir minučių per pastarąją savaitę tiriamasis užsimėmė labai intensyvia, vidutiniškai intensyvia fizine veikla, kiek laiko praleido vaikščiodami ir sėdėdami.

 Fizinio pajėgumo vertinimo testai Eurofit yra informatyvūs, praktiški, paprasti ir juos galima atlikti įprastinėmis sąlygomis. Tam nereikia erdvių patalpų ar sudėtingos laboratorinės įrangos. Naudojant nedidelį kiekį matavimo prietaisų ir instrumentų jie gali būti atlikti paprastoje sporto salėje. Testuoti gali specialiai parengti asmenys, turintys testavimo įgūdžių, suprantantys kiekvieno testo logiką ir interpretaciją, pripažįstantys tikslų testavimo procedūros ir sąlygų standartizavimą. Eurofito testų rezultatai vertinami lyginant juos su ankstesnių tyrimų pagrindu sudarytomis referencinėmis skalėmis.

Neigaliųjų dviračių sportas

Proga pamatyti neįgaliuosius ir patikėti jų jėgomis

Jau trečiąkart vilniečius ir miesto svečius subūrė dviračių mėgėjų ir profesionalų šventė „Velomaratonas“. Vienai dienai prie Seimo įsikūrė tikras dviratininkų miestelis, mat čia jie rinkosi ne tik dalyvauti dviračių maratone, bet ir pramogauti – jiems organizuotos įvairios atrakcijos, koncertas. Šiemet sostinės gatvėmis važiavo daugiau kaip 7 tūkst. dviračių sporto entuziastų – net dvigubai daugiau nei pernai. Kartu su sportininkais, mėgėjais, vaikais į trasą Vilniaus centre išriedėjo ir apie 20 neįgaliųjų.

 

Šiemet „Velomaratone“ dalyvavo net 20 neįgaliųjų.

 

Renginio žiūrovai galėjo pamatyti, kokios priemonės dviračių maratone leidžia dalyvauti neįgaliesiems. Čia buvo specialiais dviračiais važiavusių, judėjusių vežimėliais su pritvirtintais varytuvais, dalyvavo ir aklosios bei palydovo tandemas.

Sportą populiarinantis renginys

Renginio organizatorius, Vilniaus savivaldybės viešosios įstaigos „Sveikas miestas“ vadovas Mantas Paulauskas pasakoja, jog pagrindinis organizacijos tikslas – sudominti žmones ir paskatinti juos sportuoti, gyventi sveikiau. Tai bandoma daryti organizuojant įvairius renginius, populiarinant atskiras sporto šakas. Jis taip pat pažymėjo, jog juose visad kviečiami dalyvauti ir neįgalieji. Jų aktyvumo sulaukta pavasario pabaigoje organizuotame tinklinio sėdint turnyre – čia, pasak M.Paulausko, dalyvavo net 4 neįgaliųjų komandos. VšĮ „Sveikas miestas“ vadovo nuomone, tokie renginiai – puiki proga neįgaliųjų integracijai į visuomenę, mat tik taip – veikiant, sportuojant kartu galima keisti požiūrį, susipažinti, o organizuojant renginius tik neįgaliesiems jie tik dar labiau izoliuojami. Organizatorius taip pat tikisi, jog tokie dviratininkų važiavimai vyks dažniau nei kartą per metus ir taps gražia savaitgalio tradicija. Juose bus kviečiami dalyvauti ir neįgalieji. Tikimasi, jog masiniai dviratininkų važiavimai ne tik skatins žmones sportuoti, bet ir ugdys kitų eismo dalyvių važiavimo kultūrą, skatins rūpintis dviratininkams būtinomis sąlygomis ir pan.

Proga patikėti savo galimybėmis

VšĮ „Sveikas miestas“ žmonių su negalia sporto projektų vadovas, tenisininkas Aleksandras Pacevičius pasakoja, jog mintis į dviračių maratoną pasikviesti neįgaliuosius kilo užpernai jame dalyvavusiam Vytautui Mateikai. Tuomet jis buvo vienintelis dalyvis, judantis rateliais su prie jų pritvirtintu varytuvu. Pernai dėl prasto oro V.Mateika maratone nedalyvavo, mat, pasak jo, nepalankios oro sąlygos neįgaliesiems sukelia daug daugiau kliūčių, nei gali pasirodyti negalios neturintiems žmonėms. Šiemet V.Mateika, mėgstantis aktyvų laisvalaikį, įsigijo specialų rankomis varomą neįgaliesiems skirtą dviratį. Tiesa, jį vyras siuntėsi iš užsienio, mat Lietuvoje jų labai nedaug ir kainuoja jie labai brangiai.

V.Mateikos manymu, dalyvavimas dviračių maratone – puiki galimybė smagiai praleisti laiką ir gerokai pasportuoti, mat nuvažiuoti kad ir 1 distancijos ratą (apie 8 km) – nemenkas iššūkis, juolab jei dviratis varomas rankomis. Jis dalyvavimą renginyje taip pat vadina proga parodyti kitiems, jog neįgalieji daug gali. Tapęs panašaus likimo žmonėms tam tikru pavyzdžiu, padrąsinusiu ir įtikinusiu, jog kelias į dviračių maratoną atviras ir negalią turintiesiems, V.Mateika tikisi, jog ateityje šis renginys taps gražia tradicija ir burs vis daugiau neįgaliųjų.

Aleksandras Pacevičius pasakojo, jog neįgaliųjų nereikėjo įkalbinėti dalyvauti – šią iniciatyvą jie priėmė ir palaikė.

„Velomaratone“ – 20 neįgaliųjų

20 neįgalių dviratininkų komandą subūrusi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė teigė, jog dalyvių galėjo būti dar daugiau. Nusprendę dalyvauti neįgalieji kreipėsi į organizatorius ir kartu bandė išspręsti problemas dėl būtinos technikos – varytuvų, mat specialius neįgaliesiems skirtus dviračius turi labai nedaug neįgaliųjų. Pasak R.Kavaliauskaitės, tokias kompensuojamas techninės pagalbos priemones (varytuvus) paprastai turi ne didžiuosiuose miestuose gyvenantys neįgalieji, tad gauti daug varytuvų iš Techninės pagalbos neįgaliesiems centro Vilniuje nebuvo lengva ir jų skaičius buvo ribotas. Patirtis parodė, jog prie šio net neįgaliesiems neįprasto važiavimo būdo reikia priprasti, mat bene pirmą kartą taip važiavęs Martynas Vaitiekūnas neišvengė sužalojimų. Laimei, rimtesnių nelaimių pavyko išvengti. Dviračių maratone taip pat dalyvavo ir vienas tandemas, kuriuo su palydovu važiavo regėjimo negalią turinti moteris. Pasak V.Mateikos, dviračių maratoną stebėjusieji šįkart galėjo pamatyti faktiškai visas priemones ir būdus, kaip jame gali dalyvauti neįgalieji: specialius dviračius, kuriais važiuojama sėdomis ar pusiau gulomis, prie ratelių tvirtinamus varytuvus ir tandemą.

Pasak Martyno Vaitiekūno, važiuoti su varytuvu reikia pasimokyti – būtina įgusti jį valdyti ir manevruoti.

Palaikė iniciatyvą

A.Pacevičius pasakoja, jog neįgaliųjų nereikėjo įkalbinėti dalyvauti „Velomaratone“ – apie šią idėją sužinoję iš pažįstamų, interneto, spaudos jie ją palaikė, tad tereikėjo sudaryti būtinas sąlygas. Pasak M.Paulausko, toks neįgaliųjų ir organizatorių dialogas leido geriau suprasti specialiuosius dalyvių poreikius ir užtikrinti jiems patogesnes galimybes. Pasirūpinta atskiromis tik neįgaliesiems skirtomis automobilių statymo aikštelėmis, kuriose dviračių maratono dalyviai galėjo palikti automobilius. Dalyvių prašymu organizatoriai jiems parūpino šalmus, mat pagrindinis „Velomaratono“ principas – saugus važiavimas dviračiu.

Džiugu, jog ši tiek organizatorių, tiek pačių neįgaliųjų iniciatyva pavyko. Negalią turintieji galėjo ne tik išbandyti savo jėgas, bet ir parodyti tai kitiems dviračių maratono dalyviams. Pastarieji galėjo iš arti pamatyti, kad neįgalumas – ne priežastis užsidaryti ir atsisakyti viešumos.

Važiavimas dviračiu video

http://www.youtube.com/watch?v=wkWAcrQlxf4

Lietuvos dviračių takų žemėlapis

Lietuvos TOPO Offroad žemėlapis - tai naujas detalus Lietuvos GPS žemėlapis, skirtas bekelių mėgėjams, dviratininkams, turistams, grybautojams ir kitiems aktyvaus poilsio mėgėjams.
Svarbiausios LTŽ Offroad savybės:

• Sukurtas topografinių 1:10 000 žemėlapių pagrindu.
• Virš 167000 km kelių tinklas.
• Daugiau kaip 21000 kaimų, gyvenviečių ir vietovardžių.
• Virš 100000 km linijinių vandens objektų - pilnas upių, upelių, šaltinių ir kanalų tinklas.
• Detalūs batimetriniai duomenys su farvateriais, bujomis, gylių taškais ir izo-linijomis Kuršių mariose, Kauno mariose, Trakų m. ežeruose ir dalyje Nemuno pradedant nuo Birštono.
• Vietovės aukščių linijos.
• Kiti objektai - pastatai, elektros linijos, kvartalinės miško linijos, kaimai, geležinkeliai, miškai, ežerai ir tvenkiniai
• Garmin BaseCamp programinė įranga, su kuria galėsite patogiai suplanuoti maršrutus (routes) kompiuteryje, sužymėti reikiamus taškus (waypoints) ir visa tai perkelti į savo GPS navigatorių;
• Pilnai suderinamas su visais naujais GARMIN Europos ir pasaulio GPS žemėlapiais (t.y. kartu su LT TOPO Offroad galima tuo pačiu metu įdiegti ir kitus Garmin žemėlapius)
• LT TOPO Offroad tinka visiems naujiems GARMIN GPS navigatoriams, kurie turi NT formato žemėlapių įkrovimo galimybę

(C) Nacionalinė žemės tarnyba 2011
(C) Valstybinė miškų tarnyba 2010-2012

Lietuvos TOPO žemėlapis, paruoštas bendradarbiaujant su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybine miškų tarnyba, savo kelių ir vandenų tinklo tankumu toli pranoksta kitų gamintojų siūlomus Lietuvos GPS žemėlapius. Žemėlapyje panaudota Lietuvos Respublikos M1:10000 georeferencinio pagrindo duomenų bazė bei Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys.

ATNAUJINIMAI Naujausią "Lietuva TOPO Offroad" žemėlapio versiją visada galima atnaujinti tiesiai Internetu.

Atnaujinimo įdiegimo darbai atliekami mūsų darbuotojų (to pageidaujantiems) yra mokami (30 Lt)
Šiuo metu yra 1.00 žemėlapio versija.

SVARBU:
Dėmesio, šis žemėlapis neskirtas automobilinei navigacijai!

Prietaisai, kurie nepalaiko NT žemėlapio formato ir neveiks su Lietuva TOPO Offroad yra šie:

eTrex Legend / CeTrex Summit HCeTrex Venture HCeTrex Vista / C cf Que® 1620GPS VQuestGPSMAP 60/ 60C/ 60CS (modeliai be x)GPSMAP 76/ 76C/ 76CS (modeliai be x)GPSMAP 96/ 96C (modeliai be x)GPSMAP 196/ 296/ 396/ 496iQue 3000/ 3200/ 3600/ 3600a/ M3/ M4/ M5StreetPilot 2610/ 2620/ 2650/ 2660

Įdomiausi dviračių maršrutai Lietuvoje

Įdomiausi dviračių maršrutai Lietuvoje

 

“1996 metais pas mane svečiavosi vokiečiai, kurie turėjo apie Lietuvą išleistą knygelę. Joje buvo frazė, kad Baltijos šalys ateityje turbūt taps dviratininkų rojumi, nes jos nėra prigrūstos civilizacijos, tad važiuoti galima, kur nori, o žmonės dviratininkams geranoriški – jei pasiprašysi į autobusą su dviračiu, priims. Vokiečių požiūriu, Lietuva yra dviratininkų rojus, tad perspektyvos mūsų šalyje labai geros”, – neabejoja keliautojas ir dviratininkas Rytis Kubilius, kategoriškai prieštaraujantis dažnai girdimai nuomonei, esą Lietuvoje dviračiu nepakeliausi.

Gražutės parke dviračių trasa vingiuoja miško keliukais
Kiekvieną vasarą keliones dviračiais po Lietuvą atranda vis daugiau žmonių. Jei norite tuo įsitikinti, kurį nors vasaros šeštadienio rytą nuvykite į Vilniaus geležinkelio stotį ir nueikite prie traukinio, judančio Ignalinos link – šio traukinio vagonai būna tiesiog pilni į žygius išsirengusių dviratininkų.
Žinoma, išskirtinės infrastruktūros ir per visą šalį besitęsiančio dviračių takų tinklo mes neturime. Lietuvoje iki šiol įrengta tik viena oficialiai įteisinta, tinkamai pažymėta ir specialiais dviračių takais einanti Pajūrio dviračių trasa. Bet nors neturime itin patogių sąlygų, turime išskirtinę gamtą, kurią tyrinėti galime ir važiuodami miško keliukais. Mažai kam žinoma, kad nemažai nacionalinių ir regioninių parkų įrengę ir pažymėję specialias dviračių trasas, kurios driekiasi šalia įdomiausių tos vietovės kultūrinių ir gamtos objektų. O jei nesustatę nuorodų, tai bent pažymėję dviračių maršrutus žemėlapiuose, kuriuos galima gauti turizmo informacijos centruose.
“Veidas”, konsultuodamasis su patyrusiais Lietuvos dviratininkais, išskyrė geriausias ir įdomiausias dviračių trasas Lietuvoje.
Geriausia trasa – pajūryje
Visiškai dviratininkams pritaikyta pajūrio dviračių trasa Lietuvoje neabejotinai patenka į geriausiųjų dešimtuko viršų. Ji susideda iš trijų atkarpų, kurias sudėję gausime net apie 200 km trasos. Ja važiuojant galima grožėtis pajūriu, pamario gamta, išlikusiais žvejų kaimeliais.
Tiesa, ši dviračių trasa ne vienintelė, kuria patogiai gali važinėti ir šeimos su vaikais. Lietuvoje gyvenantis dviračių mėgėjas vokietis Frankas Wurftas šeimoms rekomenduoja išbandyti Druskininkų ir Birštono kurortą raižančius dviračių takus. O pusdienį ar dieną ant dviračio smagu praleisti ir kairiojo Neries kranto turistinėje trasoje netoli Vievio. Nors ji skirta ir automobiliams, eismas nėra judrus, tad keliauti dviračiais netrukdo. Šis maršrutas tęsiasi palei Neries vingį ir leidžia gėrėtis Neries skardžiais, upėje kyšančiais mitologiniais akmenimis, aplankyti išgraužtas griovas.
Dviratininkas Saulius Ružinskas šeimoms taip pat pataria rinktis nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose paženklintas dviračių trasas, tarkim, Žemaitijos nacionaliniame parke įrengtą dviračių maršrutą aplink Platelių ežerą. Keliaudami šiuo taku dviratininkai aplankys Platelių miestelį, buvusią sovietinę raketų bazę, privačią L.Černiausko meno galeriją-kūrybines dirbtuves, piliakalnius.
Šiek tiek sunkesnę trasą, nes tenka pavažiuoti ir žvyruotais, ir smėlėtais takais, siūlo Gražutės regioninis parkas. Trasa padalyta į dvi dalis, todėl galima rinktis, ar norite keliauti vieną dieną, ar susirengti į dviejų dienų žygį. Gražutė savo vardą visiškai pateisina. Iš dviračių žygio po šį parką išlikę prisiminimai – pušimis apaugęs skardis, nuo kurio matyti tyvuliuojantis ežeras, piliakalniai, į kuriuos galima užvažiuoti dviračiu, vingiuojanti Šventosios upė.
Prie sunkesnių trasų dviratininkai priskyrė ir maršrutą Dieveniškėse – gana dažni smėlėti keliukai kelionę apsunkina.


Mažai Lietuvos gyventojams žinomas Marcinkonių žiedinis senosios drevinės bitininkystės dviračių takas, kuris eina palei Čepkelių raisto pakraštį ir atveda prie Bitininkystės muziejaus. Beje, iki liepos 1 d. dviratininkai, norintys užsukti į Čepkelių raistą, turi samdytis žygio vadovą (valanda 30 Lt). Nuo liepos 1 d. išlaidauti vadovui nebereikės, bet privalu turizmo informacijos centre pasiimti leidimą. Galima keliauti ir neužsukant į raistą – tuomet žygio vadovo samdytis nereikės.
Iš esmės dviračių maršrutų galima rasti įvairiuose Lietuvos kampeliuose – dviračiais iš Anykščių centro galima nulėkti aplankyti legendinio Puntuko ar patyrinėti kalvotąsias Aukštadvario apylinkes. F.Wurftas mini ir įdomų, bet kai kuriems sunkiai įveikiamą 68 km maršrutą, kuris eina palei buvusį geležinkelį Alytus–Varėna. O Molėtų rajone įrengtas netradicinis Kamastos dviračių žiedas, kuriuo važiuodami dviratininkai iš anksto susitarę gali užsukti į kaimo sodybas ir pažiūrėti, kaip kepama duona, pamatyti, kaip auginamos bitės ar triušiai. F.Wurfto duomenimis, Lietuvos saugomuose teritorijose įrengta 700 km dviračių trasų.
“Tiesa, dauguma tų trasų tęsiasi miško takeliais, tad jų būklė labai priklauso nuo oro sąlygų ar nuo to, kada miškininkai dirba – jei pravažiavo miškininkas sunkia technika, kelias tampa sunkiai įveikiamas”, – įspėjo dviratininkas.
Beje, įdomu tai, kad dviračiais Lietuvoje galima keliauti ir visą savaitę. Pavyzdžiui, 200 km besitęsiančiu Suvalkijos dviračių žiedo maršrutu. “Šiuo maršrutu reikėtų keliauti pagal aprašymą, nes nors buvo pastatyta 50 ženklų, ilgainiui jų liko nedaug. Važiuojant šiuo maršrutu galima pamatyti J.Basanavičiaus tėviškę ar Vištyčio ežerą”, – vardijo F.Wurftas. Panašų atstumą tęsiasi ir Nemuno dviračių trasa nuo Kauno iki Šilutės.




Kelionės pagal aprašymą
Daugelį įrengtų maršrutų jau išbandžiusiems dviratininkams keliones paįvairinti padės keliautojas R.Kubilius. Šį mėnesį prekybos vietose pasirodys R.Kubiliaus parengta knyga “Dviračiu po pietryčių Lietuvą”. Knygoje dviračių entuziastas pateikia dešimt naujų maršrutų, kuriais važiuoti padės išspausdinti detalūs žemėlapiai ir aprašymai.
“Anksčiau, kai traukiniai buvo be galo populiarūs, labai dažnai važinėdavome arti geležinkelio esančiose vietovėse. Taigi pietryčių Lietuva labai daug kartų išvažinėta studijų metais, ir atmintyje liko, kas tikrai įdomu – knygoje sujungiau gražiausias atkarpėles”, – kaip rengė maršrutus, pasakojo knygos autorius.
Daugiausiai kultūrinių objektų apžiūrėti R.Kubilius siūlo pasirinkus maršrutą į Trakus, kuris tęsiasi per tris parkus: Trakų Vokės, Lentvario ir Užutrakio. O Labanoro girioje besidriekiančio maršruto tikslas – parodyti kuo daugiau ežerų: 63 km ilgio maršrutas apsuka 40 ežerų.
Autorius išskiria ir po Dieveniškių regioninį parką besidriekiantį maršrutą, nes jį pasirinkę dviratininkai pamatys archajiškus gatvinius kaimus, sovietmečiu miško aikštelėje suneštą riedulyną iš 4,5 tūkst. akmenų, pilkapynus, Norviliškių pilį. Dar vienas įdomus maršrutas – prie Čiobiškio. Jis eina legendiniu Napoleono keliu per mišką, leidžia pamatyti įspūdingą sosto formos Laukagalio akmenį ar persikelti senuoju Čiobiškio keltu.
“Toks keltas – vienintelis Lietuvoje. Tarpukariu du kaimynai pasistatė keltą, kuriuo ir iki šiol palikuonys už simbolinį mokestį perkelia keliautojus į kitą krantą. Beje, kelia ne tik dviratininkus, bet ir automobilius. Jokio darbo grafiko keltas neturi – šūkteli, ir atplaukia tavęs perkelti”, – pasakoja mažai kam žinomų vietų Lietuvoje atradęs ir su kitais jomis pasidalyti norintis keliautojas.

Kaip pasirinkti dvirati?

Kaip pasirinkti dviratį?

 

Pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti sau: „Kam Aš naudosiu dviratį?".

Visiškai skirtingi dviračiai reikalingi žmogui, kuris:

• važinės juo kiekvieną dieną mieste į darbą
• naudos jį turistinėms išvykoms savaitgaliais
• retkarčiais važinės su vaikais artimiausiame parke.

Ir jau visai kitoks aparatas bus reikalingas profesionaliam sportininkui, dalyvausiančiam pvz.: lenktynių „Giro de Italia" kalnų etape.

Nusprendus kam Jums reikalingas dviratis, reikia įvertinti kiek per metus planuojate nuvažiuoti kilometrų bei eksploatacines sąlygas. Kitais žodžiais tariant, reikia atsakyti į klausimą: „Kaip Aš intensyviai naudosiu dviratį?". 

 

Tada nuspręskite, kokio lygio (klasės) dviratis bus Jums reikalingas ir kiek jis kainuos.Jei po šių svarstymų pasirodys, kad Jums reikalingas dviratis yra pernelyg brangus, tai geriau nepirkti prasto visai, o pasitaupius įsigyti Jums tinkamą modelį.

 

Ir pagaliau, dėl ko reikia apsispręsti - tai dviračio matmenys (rėmo aukštis, vairo išnešimas, ratų konstrukcija). Nežiūrint į sąlyginį dviračio paprastumą, dviračio matmenis reikia pasirinkti taip pat atidžiai - lyg pirktumėte sau batus. Praleidus ant dviračio daugelį valandų, išryškės patys smulkiausi nepatogumai. Reikia atsakyti į klausimą: „Kokie dviračio matmenys tinka Man?".

 

Patariame - į visus šiuos klausimus reikia atsakyti prieš einant į parduotuvę.Tik kai žinosite ko norite, tada pardavėjas - konsultantas galės nesunkiai pasūlyti reikiamą modelį.

 

 

Dviračių klasės

Kas apima dviračių klasės sąvoką, dviračių lygį?
Į šį klausimą nėra vieningo atsakymo. Viskas suvedama į tai, kad kuo dviratis brangesnis - tuo jo klasė aukštesnė. Prisimenate: kuo prekė geresnė - tuo ji brangesnė, kuo prekė brangesnė - tuo ji geresnė!

Tvirtai galima pasakyti, kad kuo dviračio klasė aukštesnė - tuo jis lengvesnis ir turi didesnį NVK (mažesnė trintis). Bet kas link ilgaamžiškumo - tai taip būna ne visada. Viską lemia - kam konkretus dviratis skiriamas.
Dviračiai, skirti pasaulinio lygio varžyboms, gali būti taip sukomplektuoti aukojant jų ilgaamžiškumą bei tvirtumą. Pvz.: plieninė priekinė žvaigždė XVZ yra žymiai ilgaamžiškesnė, nei XTR SHIMANO. Bet XTR lengvesnė, sklandžiai ir akimirksniu perjungia pavaras. Arba - treko dviračiai turi ne tokius tvirtus ratus bei padangas, lyginant su savo broliais plente.

Dauguma dviračių gamintojų komplektuoja galutinę produkciją, naudodami kitų kompanijų pagamintus komponentus. Kompanija SHIMANO - pasaulinis dviračių komponentų gamybos lyderis visiems dviračių tipams. Be SHIMANO, žinomos ir kitos komponentų gamintojos: MAVIC, Ritchey, Grip Shift (SRAM), CAMPAGNOLO, Sun Tour, SACHS - SEDIS.
Korporacija SRAM pradžioje specializavosi Grip Shift perjungėjų gamyboje. Po susijungimo su SACHS, pradėjo gaminti visą gamą komponentų (planetarinės stebulės, grandinės, stabdžių rankenėlės ir t. t.).
Kalnų dviračių rinkoje, SHIMANO užima vyraujančią poziciją, gana daug naudojama ir SRAM.

Dviračių sporto istorija

Dviračių sporto istorija

Dviračių sportas turi daug sporto atšakų, kuriose naudojamas dviratis. Į dviračių sportą įeina plento lenktynės, dviračių krosas, kalnų lenktynės, trekas ir BMX lenktynės.
 Pirmosios dviračių lenktynės buvo 1,200 metrų ilgio trasoje Gegužės 31, 1868 m. Saint-Cloud parke, Paryžiuje. Jas laimėjo anglų emigrantas James Moore kuris važiavo su mediniu dviračiu metalinėmis padangomis. Dabar šis dviratis stovi muziejuje, Anglijoje.

Lenktynių tipai

 

Plento lenktynės dažniausiai vyksta nuo pavasario iki tol, kol atšąla orai. UCI (Tarptautinė dviratininkų organizacija) lenktynės vyksta nuo daugiadienių "Grand Tour" lenktynių, tokių kaip Tour de France, Giro d'Italia ir Vuelta a España iki vienadienių (klasikinių), tokių kaip Ronde van Vlaanderen ar Milano-Sanremo. Ilgiausios vienadienės plento lenktynės yra LOTOJA, kurių ilgis 330 km. Per šias lenktynes važiuojama nuo Logan‘o, Jutos iki Džeksono, Vajomingo. Prie plento lenktynių taip pat priskiriami individualūs ir komandiniai važiavimai laikui.

Paskutinis Tour of Gippsland etapas

Dviračių krosas yra sportas, kuriuo ne sezono metu užsiima plento dviratininkai, kad neprarastų savo įgūdžių. Lenktynės dažniausiai vyksta rudenį ir žiemą (Pasaulio taurės varžybos dažniausiai vyksta nuo rugsėjo iki sausio). Lenktynės vyksta 2-3 km ilgio rate. Šis sportas populiariausias plento lenktynių lyderių šalyse – Belgijoje ir Prancūzijoje.

Kalnų lenktynės yra palyginti naujos. Jos buvo populiariausios apie 1990 m. Kalnų lenktynių dviračiams reikia plačių ir gumbuotų padangų.

Tour of Germany lenktynių trofėjus

Treko lenktynės vyksta velodromuose. Lenktynės yra skirtingos ir gali vykti nuo individualių ar komandinių persekiojimo iki masinio starto lenktynių. Dalyviai naudoja treko dviračius kurie neturi stabdžių ir laisvosios eigos.

BMX lenktynės yra vieno rato lenktynės, dažniausiai vienos pavaros dviračiais. Lenktynininkai važiuoja guntu pilnu pašokimų ir staigių posūkių.

Vokietijoje dviračių sportas yra toks populiarus, kad yra pašto ženklų su dviratininkais: Vokietijos Demokratinės Respublikos pašto ženklas vaizduojantis Gustav Adolf Schur, 1960

Dviračių lenktynės populiarios visame pasaulyje, tačiau populiariausios Europoje. Labiausiai dviračių sportui atsidavusios šalys yra Italija, Ispanija, Belgija, Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai ir Šveicarija, taip pat JAV ir Australija.

Dviračių sportas Lietuvoje

Vienos geriausių Lietuvos dviratininkių: Modesta Vžesniauskaitė, Diana Žiliūtė ir Jolanta Polikevičiūtė per Women's Challenge varžybas 2002 m.

Lietuvoje pirmosios dviratininkų lenktynės įvyko 1922. Dviračių sporto pradininkai buvo Kęstutis Bulota, V. Bulota, J. Šulginas. 1923 įsteigta Lietuvos dviratininkų sąjunga. Taryb. metais dviračių sportas pasidarė masiškas. 1945 J. Pimpis TSRS pirmenybėse tapo dviračių kroso čempionu. 1950 K. Paršaitis, 1961 J. Grabauskas TSRS "Dinamo" rinktinės sudėtyje laimėjo 100 km komandines plento lenktynes. 1952 Paršaitis tapo TSRS daugiadienių dviračių lenktynių nugalėtoju. Nuo 1953 buvo organizuojamos lenktynės "Aplink Tarybų Lietuvą", nuo 1959 - daugiadienės lenktynės maršrutu Vilnius - Ryga - Talinas; jų nugalėtojais buvo Paršaitis, T. Zlotnikovas, B. Krulikauskas, Grabauskas. Nuo 1957 kasmet buvo rengiamos vaikų ir paauglių varžybos, nuo 1965 - tarptautinės jaunimo Baltijos draugystės lenktynės Lenkijos ir Lietuvos keliais. 1969 A. Berankis, P. Knieža, R. Rudys, A. Rutkauskas tapo TSRS dviračių kroso komandinių varžybų čempionais. 1970 Knieža laimėjo tarptautines dviračių lenktynes Prancūzijoje "Humanite" laikraščio prizui laimėti; 1976 šį prizą laimėjo A. Mockus. 1976 Lietuvoje buvo ~4400 sportininkų dviratininkų.