Neigaliųjų dviračių sportas

Proga pamatyti neįgaliuosius ir patikėti jų jėgomis

Jau trečiąkart vilniečius ir miesto svečius subūrė dviračių mėgėjų ir profesionalų šventė „Velomaratonas“. Vienai dienai prie Seimo įsikūrė tikras dviratininkų miestelis, mat čia jie rinkosi ne tik dalyvauti dviračių maratone, bet ir pramogauti – jiems organizuotos įvairios atrakcijos, koncertas. Šiemet sostinės gatvėmis važiavo daugiau kaip 7 tūkst. dviračių sporto entuziastų – net dvigubai daugiau nei pernai. Kartu su sportininkais, mėgėjais, vaikais į trasą Vilniaus centre išriedėjo ir apie 20 neįgaliųjų.

 

Šiemet „Velomaratone“ dalyvavo net 20 neįgaliųjų.

 

Renginio žiūrovai galėjo pamatyti, kokios priemonės dviračių maratone leidžia dalyvauti neįgaliesiems. Čia buvo specialiais dviračiais važiavusių, judėjusių vežimėliais su pritvirtintais varytuvais, dalyvavo ir aklosios bei palydovo tandemas.

Sportą populiarinantis renginys

Renginio organizatorius, Vilniaus savivaldybės viešosios įstaigos „Sveikas miestas“ vadovas Mantas Paulauskas pasakoja, jog pagrindinis organizacijos tikslas – sudominti žmones ir paskatinti juos sportuoti, gyventi sveikiau. Tai bandoma daryti organizuojant įvairius renginius, populiarinant atskiras sporto šakas. Jis taip pat pažymėjo, jog juose visad kviečiami dalyvauti ir neįgalieji. Jų aktyvumo sulaukta pavasario pabaigoje organizuotame tinklinio sėdint turnyre – čia, pasak M.Paulausko, dalyvavo net 4 neįgaliųjų komandos. VšĮ „Sveikas miestas“ vadovo nuomone, tokie renginiai – puiki proga neįgaliųjų integracijai į visuomenę, mat tik taip – veikiant, sportuojant kartu galima keisti požiūrį, susipažinti, o organizuojant renginius tik neįgaliesiems jie tik dar labiau izoliuojami. Organizatorius taip pat tikisi, jog tokie dviratininkų važiavimai vyks dažniau nei kartą per metus ir taps gražia savaitgalio tradicija. Juose bus kviečiami dalyvauti ir neįgalieji. Tikimasi, jog masiniai dviratininkų važiavimai ne tik skatins žmones sportuoti, bet ir ugdys kitų eismo dalyvių važiavimo kultūrą, skatins rūpintis dviratininkams būtinomis sąlygomis ir pan.

Proga patikėti savo galimybėmis

VšĮ „Sveikas miestas“ žmonių su negalia sporto projektų vadovas, tenisininkas Aleksandras Pacevičius pasakoja, jog mintis į dviračių maratoną pasikviesti neįgaliuosius kilo užpernai jame dalyvavusiam Vytautui Mateikai. Tuomet jis buvo vienintelis dalyvis, judantis rateliais su prie jų pritvirtintu varytuvu. Pernai dėl prasto oro V.Mateika maratone nedalyvavo, mat, pasak jo, nepalankios oro sąlygos neįgaliesiems sukelia daug daugiau kliūčių, nei gali pasirodyti negalios neturintiems žmonėms. Šiemet V.Mateika, mėgstantis aktyvų laisvalaikį, įsigijo specialų rankomis varomą neįgaliesiems skirtą dviratį. Tiesa, jį vyras siuntėsi iš užsienio, mat Lietuvoje jų labai nedaug ir kainuoja jie labai brangiai.

V.Mateikos manymu, dalyvavimas dviračių maratone – puiki galimybė smagiai praleisti laiką ir gerokai pasportuoti, mat nuvažiuoti kad ir 1 distancijos ratą (apie 8 km) – nemenkas iššūkis, juolab jei dviratis varomas rankomis. Jis dalyvavimą renginyje taip pat vadina proga parodyti kitiems, jog neįgalieji daug gali. Tapęs panašaus likimo žmonėms tam tikru pavyzdžiu, padrąsinusiu ir įtikinusiu, jog kelias į dviračių maratoną atviras ir negalią turintiesiems, V.Mateika tikisi, jog ateityje šis renginys taps gražia tradicija ir burs vis daugiau neįgaliųjų.

Aleksandras Pacevičius pasakojo, jog neįgaliųjų nereikėjo įkalbinėti dalyvauti – šią iniciatyvą jie priėmė ir palaikė.

„Velomaratone“ – 20 neįgaliųjų

20 neįgalių dviratininkų komandą subūrusi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė teigė, jog dalyvių galėjo būti dar daugiau. Nusprendę dalyvauti neįgalieji kreipėsi į organizatorius ir kartu bandė išspręsti problemas dėl būtinos technikos – varytuvų, mat specialius neįgaliesiems skirtus dviračius turi labai nedaug neįgaliųjų. Pasak R.Kavaliauskaitės, tokias kompensuojamas techninės pagalbos priemones (varytuvus) paprastai turi ne didžiuosiuose miestuose gyvenantys neįgalieji, tad gauti daug varytuvų iš Techninės pagalbos neįgaliesiems centro Vilniuje nebuvo lengva ir jų skaičius buvo ribotas. Patirtis parodė, jog prie šio net neįgaliesiems neįprasto važiavimo būdo reikia priprasti, mat bene pirmą kartą taip važiavęs Martynas Vaitiekūnas neišvengė sužalojimų. Laimei, rimtesnių nelaimių pavyko išvengti. Dviračių maratone taip pat dalyvavo ir vienas tandemas, kuriuo su palydovu važiavo regėjimo negalią turinti moteris. Pasak V.Mateikos, dviračių maratoną stebėjusieji šįkart galėjo pamatyti faktiškai visas priemones ir būdus, kaip jame gali dalyvauti neįgalieji: specialius dviračius, kuriais važiuojama sėdomis ar pusiau gulomis, prie ratelių tvirtinamus varytuvus ir tandemą.

Pasak Martyno Vaitiekūno, važiuoti su varytuvu reikia pasimokyti – būtina įgusti jį valdyti ir manevruoti.

Palaikė iniciatyvą

A.Pacevičius pasakoja, jog neįgaliųjų nereikėjo įkalbinėti dalyvauti „Velomaratone“ – apie šią idėją sužinoję iš pažįstamų, interneto, spaudos jie ją palaikė, tad tereikėjo sudaryti būtinas sąlygas. Pasak M.Paulausko, toks neįgaliųjų ir organizatorių dialogas leido geriau suprasti specialiuosius dalyvių poreikius ir užtikrinti jiems patogesnes galimybes. Pasirūpinta atskiromis tik neįgaliesiems skirtomis automobilių statymo aikštelėmis, kuriose dviračių maratono dalyviai galėjo palikti automobilius. Dalyvių prašymu organizatoriai jiems parūpino šalmus, mat pagrindinis „Velomaratono“ principas – saugus važiavimas dviračiu.

Džiugu, jog ši tiek organizatorių, tiek pačių neįgaliųjų iniciatyva pavyko. Negalią turintieji galėjo ne tik išbandyti savo jėgas, bet ir parodyti tai kitiems dviračių maratono dalyviams. Pastarieji galėjo iš arti pamatyti, kad neįgalumas – ne priežastis užsidaryti ir atsisakyti viešumos.